LT EN DE PL 
į pirmą puslapį

 

 




Atsiradimas

Miškingi Verkių apylinkių kalneliai, atitinkamai pervadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų kalno vardais, upelis, priminęs per Jeruzalę tekantį Kedroną, idealiai tiko Kalvarijoms įkurti. Pirmoji medinė bažnyčia bei koplyčios pastatytos iki 1669 m., tačiau yra liudijimų, kad jau 1664 m. balandžio 11 d., Didįjį penktadienį, pats Vilniaus vyskupas vadovavęs procesijai iš Vilniaus į Verkius.


Vilniaus Kalvarijos Adomas Mendziblockis/akvarelė/1927 /Lietuvos dailės muziejus

1665 m. mirus Vilniaus Kalvarijų sumanytojui Vilniaus vyskupui Jurgiui Bialozorui (~1622–1665), statybomis toliau rūpinosi jo įpėdinis vyskupas Aleksandras Sapiega (1624–1671). Veikiausiai jo iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas Dominikonų ordino žinion. 1670 m. Romoje šį perdavimą patvirtino ordino generolas. Dominikonų ordinas pasirinktas veikiausiai todėl, kad jis prižiūrėjo ir Žemaičių Kalvariją. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos.

Nors Vilniaus vyskupo A. Sapiegos išduotoje privilegijoje Kalvarijos buvo visiems laikams patikėtos Vilniaus dominikonų globai, 1675 m. naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas (~1570–1624) perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrand’o kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 m.) ir vienuolynas, 1683 m. gauta aukų mūrinės Kristaus kapo koplyčios ir mūrinio Švč. Mergelės Marijos namelio statybai.

aukštyn